Baltai

Baltai, aisčiai – šiaurės rytų Europos gentys kalbėjusios indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.

„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“ ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

Istorija

Baltų susiformavimas

Kaip ir daugelio kitų genčių ir tautų baltų kilmė nėra visiškai aiški. Apie jų susidarymą yra keletas teorijų. Pasak M. Gimbutienės ir jos sekėjų, baltų etnosai pradėjo formuotis praėjus kokiam tūkstančiui metų po paskutiniosios vad. Kurganų kultūros nešėjų invazijos (~3000 m. pr. m. e.) į Pietryčių Europą, įvairių „virvelinės keramikos kultūrų“ nešėjams asimiliuojant būsimame baltiškų hidronimų areale gyvenusius neindoeuropiečius.

Jerzy Okulicz-Kozary baltų protėvyne laikęs Dniepro aukštupį (centrinė Baltarusija), nes čia esantys seniausi baltų hidronimai. Iš čia baltai plitę į aplinkines teritorijas. Łucja Okulicz-Kozaryn palaikė šią tezę ir teigė, kad baltai Baltijos jūrą pasiekę santykinai vėlai. Pasak jos, vakarų baltų gentys palei Nemuną judėjo Mozūrų link ir Baltijos jūros pakrantė Semboje ir Notangoje baltizuota tik Didžiojo tautų kraustymosi pradžioje. Rytprūsiuose ir Narevo srityje apie baltus esą galima kalbėti tik nuo geležies amžiaus pradžios V a. pr.m.e., o Lietuvoje ir Latvijoje – nuo maždaug mūsų eros pradžios. Gyventojai į šias teritorijas atsikėlę iš hipotetinės baltų protėvynės Dniepro aukštupyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais kai kurių A. Girininko „archeologinės mokyklos“ atstovų pastangomis formuojasi alternatyvi, naujausiais archeologijos duomenimis ir iš dalies paleogeografo A. Seibučio įžvalgomis grindžiama baltų kilmės teorija. Pasak A. Girininko ir jo sekėjų, baltus laikyti Rytų Pabaltijo autochtonais leidžia šiame regione fiksuojamas europinių analogų neturintis archeologinių kultūrų raidos tęstinumas, kiekvienai naujai poledynmečio kultūrai savaimingai išsirutuliojant iš jos pirmtakės. Naujosios baltų kilmės teorijos šalininkai ypač akcentuoja menką „virvelininkų“ kultūrų įtaką, laikydami juos pietiniais indoeuropiečiais, o vietinius poledynmečio gyventojus – šiauriniais indoeuropiečiais. Indoeuropiečių prokalbės skilimas ir protėvynės paieškos nukeliamos į laikus prieš 6000 metų. Kaip alternatyva indoeuropiečių prokalbės tyrimams buvo pateiktas tolimų kalbinių grupių nostratinių bendrybių egzistavimas. Esminiu kalbinių grupių formavimosi pradžios laikotarpiu Europoje reikėtų laikyti paskutinio ledynmečio išplitimą ir jo traukimąsi.

Seniausiais žinomais Rytų Pabaltijo autochtonais baltus verčia laikyti, pasak „A. Girininko mokyklos“ atstovų, ir daugybė finougrų kalbų ūkinės buitinės srities baltizmų,– į finų kalbas jie galėjo patekti tik vykstant medžiotojų bei žvejų protofinų ir sėslių protobaltų metizacijai, o archeologijos duomenys aiškiai rodo, kad Rytų Europos šiaurvakariuose nesėslių Šukinės duobelinės keramikos kultūros nešėjų, t. y. protofinų, ir sėslių vietos gyventojų metizacija intensyviausia buvusi V–III tūkstm. pr. m. e.

Baltiškos archeologinės kultūros

Prieš 11 tūkstančių metų Šiaurės Europoje intensyviai tirpstant ledynui, Rytų Pabaltijį apgyvendino IX genetinės grupės Rb1 pogrupio žmonės, kurių palikuonių esama ir tarp dabartinių regiono gyventojų. Į dab. Lietuvos teritoriją tie paleolito bei epipaleolito epochų naujakuriai atvyko iš Vidurio ir Vakarų Europos, t. y. iš archeologinių Svidrų (pagal vietovės netoli Varšuvos pavadinimą) ir Madleno kultūros arealo. VIII tūkstm. pr. m. e. šių ir kai kurių kt. kultūrų pagrindu dab. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir iš dalies kai kurių gretimų šalių teritorijoje susiformavo mezolitinės Kundos ir Nemuno kultūros. VI tūkstm. pr. m. e. viduryje į dab. Lietuvą, o netrukus ir Latviją bei Estiją iš pietų įsismelkus įbrėžtinės keramikos gamybos technologijoms, iš minėtų mezolitinių kultūrų išsirutuliojo neolitinės Narvos ir Nemuno kultūros, o kiek vėliau ir Pamarių kultūra, kurių raidai vėliau (IV–III tūkstm. pr. m. e.) šiek tiek įtakos darė Rutulinių amforų, Virvelinės keramikos ir kitų dab. Lietuvą iš vakarų pasiekdavusių europinių kultūrų infiltracija.

Maždaug 1300 m. pr. m. e. (bronzos amžiuje) daugiausia būsimos Prūsos teritorijoje susiformavo Vakarų baltų pilkapių kultūra (I–IV a. kelios jos atmainos, vėliau archeologų siejamos su kuršių, žemgalių, vad. (vakarinių) „žemaičių“, sėlių protėviais ir kitais vakarų baltais, apėmė ir dab. Vakarų Lietuvos bei Vakarų Latvijos teritoriją), o ryčiau esančiuose plotuose iki istorinių laikų gyvavo įvairios rytų baltų archeologinės kultūros. Pastarosioms archeologai priskiria X a. pr. m. e. susiformavusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, vėliau vienalaikę Dniepro-Dauguvos kultūrą, Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje susiformavusią vėlyvają Djakovo kultūrą, nuo VIII a. pr. m. e. Pripetės baseine ir Kijevo srityje gyvavusią Milogrado kultūrą, V a. pr. m. e. Seimo ir Desnos žemupio bei vidupio upyne Sosnicos kultūros įtakoje susiformavusią Juchnovo kultūrą. „Hibridinėmis“, arba ateivių vakarų baltų ir jų palikuonių II a. pr. m. e. – V a. rytų baltų kraštuose sukurtomis archeologinėmis kultūromis daugumos archeologų laikomos „galindiškos“ Zarubincų ir Kijevo kultūros, rytinių galindų palikta Moščino kultūra, Kijevo kultūros pagrindu susiformavusi Koločino kultūra. II a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarių dalyje formuojasi Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Vadinamų rytinių latgalių (= krivių) protėviams skirtina Ilgųjų pilkapių kultūra, taip pat rusėnų metraščiuose minimi drėgvos (?) siejami su Bancerovo kultūra.

Iki Didžiojo tautų kraustymosi baltai buvo apgyvendinę plačią teritoriją nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos prie Maskvos rytuose ir Pripetės bei Seimo pietuose.

Geležies amžiaus pradžioje Europoje prasidėjus intensyviems migraciniams procesams ir tarpgentiniams karams, tolygi baltiškų archeologinių kultūrų raida kuriam laikui sulėtėjo. II–III a. Vyslos žemupio gotams ėmus veržtis į pietus bei pietryčius, Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose atsiranda prūsams būdingų pilkapių, o į pietus nuo rytinių baltų arealo III a. susiformuoja greičiausiai užkariautojų gotų (ir galimai baltų) konsoliduoto „alaniškai-sarmatiško“ etnoso palikta Černiachovo kultūra. IV a. II pusėje šios kultūros nešėjui buvo sutriuškinti ir priverti trauktis į šiaurę nuo iš rytų atklydusių hunų. Vėliau kitų tiurkakalbių – avarų gentims užplūdus Pietryčių ir Vidurio Europą, o VII a. jų atšakai chazarams pavergus, iš protoslaviškos Prahos kultūros rytinio varianto išsirutuliojusios Luka Raikoveckaja kultūros nešėjai greitai išplito į rytus bei šiaurės rytus ir iki VIII–X a. įsivyravo didesnėje buv. rytų baltų arealo dalyje. Chazarų nusiaubtose paseimės ir padesnės žemėse VIII a. išplitę slavai iki X–XII a. pab. asimiliavo ir kone visus kitus Dniepro baltus, kartu perimdami daugelį baltų kultūros bruožų. Kaip vyko ši ekspansija nėra žinoma, tačiau spėjama, kad ji buvo santykinai taiki, nes iš to laikotarpio nėra randama aiškių karinių susidūrimų įrodymų ar neramiems laikams būdingų lobių.

Prūsų, skalvių, kuršių, žemgalių, sėlių bei rytinių latgalių etnosų natūralią raidą XIII a. nutraukė Vokiečių ordino ekspansija. Jotvingius iki XVII(?) a. asimiliavo lenkai, lietuviai ir rusėnai.

Ankstyviausi rašytiniai baltų paminėjimai

Ankstyviausiu rašytiniu baltų paminėjimu paprastai laikomas Tacito veikale „Germanija“ pateiktas vad. estijų aprašymas; vis dėlto pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų linksta daryti išvadą, kad seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia dar 325 m. pr. m. e., kuomet Pitėjas paminėjo aisčių gentį vardu Ostiaioi. O V a. pr. m. e. Herodoto aprašytos jo laikais į šiaurę nuo skitų gyvenusias budinų ir neurų gentis (kai kurių tyrinėtojų nuomone laikomos baltiškomis), greičiausiai bus tik jų dalies vėlesnė migracija I–IV a. į dalį baltų gyvenamos teritorijos.

Grupė mokslininkų atliko tyrimą lokalizuojant Ptolemėjo „Geografijoje“ paminėtas gentis, kurios siejamos su baltais, „Aisčiai: Raida“ E.Jovaiša 2014.

• Vakarų ir rytų baltai:

  • Boruskai – Juchnovo kultūra

  • Galindai – Galindų kultūra

  • Pagiritai – Dniepro-Dauguvos kultūra

  • Salai – Pilkapių kultūra

  • Savarai – Kijevo kultūra

  • Sudinai – Sudūvių-Jotvingių kultūra

  • Stavanai – Brūkšniuotosios keramikos kultūra

  • Veltai – Lietuvos ir Latvijos pajūrio plokštinių kapinynų kultūra

  • Venedai – Vielbarko rytinė dalis, Sembos-Notangos, Lietuvos pajūrio pietinė dalis

Vėliau baltai įvairiais vardais aprašomi ostrogotų istoriko Kasiodoro (523 m.), gotų istoriko Jordano, anglosaksų keliautojo Vulfstano, šiaurės Vokietijos kronikininko arkivyskupo Adomo Brėmeniečio.

Baltų genetinis ir antropologinis tipas

Archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui, visoje Europoje išplitusiam dar prieš paskutiniojo apledėjimo pradžią. Pabaltijo vidurinio neolito pradžioje (~4300 m. pr. m. e.) Uralo regione prasidėjęs staigus klimato atšalimas privertė ten gyvenusius VIII genetinės grupės atstovus finougrus patraukti į pietvakarius – į šiltesnius Šiaurės Rytų Europos kraštus (tai matyti ir iš prabaltiškų (?) archeologinių kultūrų kaimynystėje bei „pramaišiui“ su jomis egzistavusios protofiniškos šukinės duobelinės keramikos kultūros (V–II tūkstm. pr. m. e.) plitimo dinamikos); šių dienų Lietuvoje „finougrišką“ genetinę komponentę atitinka genetinė haplogrupė N3.

Dauguma lietuvių moterų priklauso itin archajiškoms, su paleolitinėmis Madleno ir Svidrų kultūromis siejamoms „protoeuropidinėms“ Europos haplogrupėms H, U, V ir I, ir tik visai nedidelė jų dalis yra iš Artimųjų Rytų kilusių T ir J genetinių grupių atstovės.

Antropologiniu požiūriu dab. baltai yra gana tipiški Vidurio Europos europidai; kita vertus, ankstyvojoje lietuvių ir latvių (ypač rytinių lietuvių ir rytinių latvių) etnogenezėje labai svarbus vaidmuo teko ir protoeuropidinei komponentei.

Dabartinės baltų tautos

Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai. Kitos baltų tautos ir gentys iki XIX a. buvo asimiliuotos lietuvių, latvių, vokiečių ir įvairių rytų bei vakarų slavų etnosų. Į lietuvių tautybę įsiliejo aukštaičių, sėlių, jotvingių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, prūsų gentys. Latvių tautybės susidarymą lėmė latgalių, žiemgalių, sėlių, kuršių ir finougrų lyvių genčių konsolidacija.

Baltų gentys

• Rytų baltai

  • Latgaliai

  • Sėliai

  • Žiemgaliai

  • Žemaičiai / pražemaičiai

  • Aukštaičiai

    • Nalšėnai

    • Deltuviai

    • Lietuviai

• Vakarų baltai

  • Kuršiai

  • Prūsai

    • Skalviai

    • Nadruviai

    • Sembai

    • Notangai

    • Varmiai

    • Bartai

    • Galindai

    • Pagudėnai

    • Pamedėnai

  • Jotvingiai

    • Sūduviai

    • Dainuviai

    • Poleksėnai

• Pomeranijos baltai

• Dniepro baltai

  • Rytų galindai (Dniepro – Okos baltai)

Baltų kultūra

• Lietuvos priešistorė

• Prabaltai

• Baltų prokalbė

• Baltų kalbos

• Baltų mitologija

• Baltų religija